Interviu

Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu Biržų krašto laikraščiui „Šiaurės rytai“

-Lietuvos Respublikos Prezidentės vizitas į Biržus numatytas birželio 23-ąją, Joninių išvakarėse. Biržai norėtų tikėti, kad tokią dieną jie pasirinkti neatsitiktinai - čia Jūsų šaknys. Koks Jūsų vizito tikslas? Kur ketinate lankytis ir su kuo susitikti?

Vizitas į Aukštaitiją - darbo vizitų po Lietuvą dalis. Esu sprendimų žmogus, todėl stengiuosi, kad vizitai į šalies regionus nebūtų formalus susitikimas su vietos valdžia, o turėtų konkrečią temą ir tikslą, padėtų išjudinti ar rasti šalies gyventojams rūpimus sprendimus. Skatindama sutelktomis jėgomis ieškoti sprendimų nedarbui mažinti ir žmonių verslumui skatinti, lankiausi Alytuje. Vizito Suvalkijoje metu aptarėme vietos bendruomenių įtaką šalies gyvenimui. Vizito į Aukštaitiją metu nagrinėsime, kaip turizmo plėtrai pritaikyti istorinį ir tautinį paveldą.

Lietuva neišnaudoja paveldo objektų teikiamų galimybių pritraukti turistus, nes valstybė neturi nei reikšmingiausių paveldo objektų sąrašo, nei aiškių turizmo kelių, bendros strategijos, kaip juos tvarkyti ir sukurti turizmui reikiamą infrastruktūrą. O juk unikaliu tautiniu, istoriniu ir kultūros paveldu bei kraštovaizdžiu turtingoje Lietuvoje kultūrinis turizmas gali tapti šalies prekės ženklu. Išradingai pristatomas unikalus kultūros paveldas gali ne tik garsinti Lietuvą, bet ir sukurti naujų darbo vietų bei duoti ekonominę naudą. Dvarai ir pilys - vienos gražiausių mūsų kultūrinio paveldo dalių. Prikelti naujam gyvenimui jie vėl gali tapti kultūros židiniais, turizmo traukos centrais, padėti išradingiems ir veikliems krašto žmonėms plėtoti turizmo ir laisvalaikio pramogų verslą.

Aukštaitija - vienas gražiausių ir turtingiausių istorijos ir kultūros paveldu Lietuvos regionų. Biržai taip pat turi ypatingas galimybes kultūriniam turizmui plėtoti. Išradingai pristatomas Radvilų ir Tiškevičių miestas, Jono Strielkūno, Balio Sruogos, Juliaus Janonio, Kazio Binkio, Boriso Dauguviečio, Jono Meko gimtasis kraštas, garsėjantis unikaliu gamtiniu reiškiniu - karstinėmis įgriuvomis ir aludarystės tradicijomis, gali tapti Šiaurės Lietuvos perlu. Todėl būtent Biržų pilį pasirinkau susitikimui su kultūros paveldo, vietos valdžios, nevyriausybinių organizacijų, už turizmo plėtrą atsakingų ministerijų atstovais diskusijai apie kultūrinio turizmo plėtrą ir įtaką regionų vystymuisi bei paveldo pritaikymo turizmui galimybes.

Biržų rajone ir mano šaknys - iš čia kilusi mano mama. Nors pati užaugau Vilniuje, šis Aukštaitijos kampelis man labai artimas. Laikau save aukštaite, turiu pasisiūdinusi aukštaitišką tautinį kostiumą, kuriuo puošiuosi ypatingomis valstybei progomis. Didžiuojuosi šiuo kraštu ir noriu paskatinti kiekvieną Lietuvos žmogų didžiuotis tuo, ką turime gražiausio ir vertingiausio.

Prieš diskusiją Biržų pilyje aplankysiu apleistą A. Smetonos dvarą Ukmergės rajone. Noriu iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiomis problemomis susiduriama norint istorinį paveldą prikelti antram gyvenimui ir pritaikyti jį turizmui.
Na, o Joninių išvakarės šiam vizitui taip pat pasirinktos neatsitiktinai. Joninės - senąsias lietuvių tradicijas ir apeigas puoselėjanti šventė, todėl kelionė siauruoju geležinkeliu šventiniu Jonų traukiniu ir Joninių šventė Rekstino miške - akivaizdus įrodymas, kad pritaikydami turizmui tautinį ir kultūros paveldą galime tapti labai patrauklia turizmui šalimi. Siaurasis geležinkelis - vienintelis unikalus Lietuvos paveldo muziejus po atviru dangumi, kuris ypač gali pasitarnauti kultūrinio turizmo plėtrai Aukštaitijoje.

- Metiniame pranešime Jūs teigėte: „Prirašę dešimt tonų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų". Šiuos žodžius liudija situacija Biržuose, kurių gyventojai duobėtais keliais praustis ir gimdyti priversti važiuoti į kaimyninius rajonus. Čia uždarinėjamos mokyklos ir bibliotekos, o Roberto Antinio Nepriklausomybės paminklo originalas jau du dešimtmečius guli komunalinio ūkio patvory. Ką galėtumėte pasakyti tokio rajono gyventojams, kurių renkama valdžia žmogaus nei girdi, nei mato? Kas tokiai valdžiai gali „priminti" žmogų?

Tokiai valdžiai priminti žmogų gali rinkimai. Rinkite valdžią atsakingai, kad paskui patys galėtumėte reikalauti atsakomybės. Žmonių problemoms kurti ir savo kraštui abejingi politikai neverti būti valdžioje.
Labai svarbu, kad, matydami netinkamus, ekonomiškai nenaudingus ir nepagrįstus valdžios sprendimus ar įtartinus sandorius, patys žmonės neliktų tam abejingi. Nuo kiekvieno iš mūsų pilietiško požiūrio priklauso, koks bus mūsų kiemas, miestas, kokia bus Lietuva. Būkite reiklūs, aktyvūs ir neabejingi savo kraštui. Visus vietos valdžios sprendimus gali lemti piliečių valia. Kiekvienas rinkimuose dalyvavęs žmogus gali reikalauti valdžios atskaitomybės už jos priimamus sprendimus.

Visada sakau, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių ir yra mūsų pačių rankose.

Ten, kur aktyviai ir sutelktai veikia vietos bendruomenė, sprendimai priimami kur kas greičiau ir atsakingiau. Turime daugybę pavyzdžių šalyje, kai žmonės nelaukdami paraginimo patys ieško sprendimų ir išeičių, kaip padėti sau ir savo kraštui.

Nepateisinama ir gėda, kai kultūros paveldui ar valstybingumo istorijai svarbūs objektai apleisti arba kaip Roberto Antinio Nepriklausomybės paminklui Biržuose nerandama vietos. Ne kartą pabrėžiau - ne pinigų stygius, o teisingumo stoka ir abejingumas labiausiai pykdo žmones. Nors valstybės ištekliai riboti, neabejoju, kad yra būdų ir keliams, ir bibliotekoms, ir kultūros paveldui sutvarkyti. Tačiau tam reikia pastangų ir politinės valios.

-Ne sykį esate išsakiusi poziciją dėl tiesioginių mero rinkimų siekiamybės, bet akivaizdu, kad jų įteisinimas Seime stringa. Partijos praranda visuomenės pasitikėjimą, daugelį metų jose - tie patys veidai.

Pasisakau ne tik už tiesioginius merų, bet ir seniūnų rinkimus. Kol kas šiam sprendimui taip pat trūksta politinės valios. Tačiau neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tiesioginiai merų rinkimai bus įteisinti. Nes taip nori šalies gyventojai, o ir pačioms partijoms tai būtų naudinga.

Meras yra arčiausiai žmonių esantis valdžios atstovas. Jis turi tapti stipria politine valdžios figūra, atstovaujančia tiesiogiai žmonių, o ne politinių partijų interesams. Esu įsitikinusi, kad tiesiogiai išrinkti merai ir seniūnai būtų kur kas atsakingesni savo krašto žmonėms, operatyviau spręstų jiems kylančias problemas.

Turėdami galimybę patys pasirinkti, kas vadovaus jų seniūnijai ar rajonui, šalies gyventojai aktyviau ir atsakingiau dalyvautų vietos valdžios rinkimuose ir galėtų reikalauti atskaitingesnės valdžios.

Tiesioginių rinkimų sistema sustiprintų ir pačias partijas: jos būtų priverstos atsiverti konkurencijai, atsakingiau kelti kandidatus į mero postą, daugiau dėmesio privalėtų skirti žmonių problemoms spręsti, o ne tarpusavio susitarimams dėl įtakos sferų. Tai šansas politikams reabilituoti ir padidinti pasitikėjimą politine sistema. Nes nepasitikėjimas partijomis ir rinkimais gali atvesti į tokią padėtį, kai žmonės visai ignoruos rinkimus.

-Ar visuomeninių organizacijų dalyvavimas rinkimuose pasitarnautų visuomenės interesams? Ar, Jūsų manymu, ateinančiuose savivaldybių tarybų rinkimuose galės kandidatuoti visi Lietuvos gyventojai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra partijų nariai?

Dėl galimybės savivaldos rinkimuose dalyvauti ir nepartiniams, patiems save išsikėlusiems kandidatams yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas ir jis turi būti įgyvendintas. Seime šiuo metu svarstomos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisos, numatančios galimybę kandidatams keltis patiems ir panašu, kad šis Konstitucinio Teismo nurodymas netrukus taps realybe.

Tik nuo politinės valios Seime priklauso, ar tokia galimybė bus sudaryta ir visuomeninėms organizacijoms. Raginu Seimą kuo greičiau susitarti ir sudaryti visas galimybes savivaldybių tarybų rinkimus atverti ne tik politinėms, bet ir pilietinėms jėgoms.

-Vadinamoji Kauno pedofilijos byla - tarsi lakmuso popierėlis, išryškinantis mūsų valstybės problemas. Kurios iš jų reikalingos neatidėliotino sprendimo? Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, manantiems, kad mūsų šalis pribrendo violetinei revoliucijai?

Kauno įvykiai atskleidė įsisenėjusias teisėsaugos problemas. Metų metus buvo kalbama apie prastą ikiteisminių tyrimų kokybę, kontrolės stoką, bylų vilkinimą, biurokratizmą, korupciją ir menką pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, tačiau nieko nebuvo daroma. Todėl Kauno įvykių tyrimas tapo išbandymu ir teisinei, ir vaikų teisių apsaugos sistemai. Prieita riba ir turi įvykti esminis lūžis.

Akylai stebimos visuomenės, teisėsaugos institucijos privalo užtikrinti profesionalų, objektyvų ir operatyvų tyrimą ir aiškiai atsakyti į visus nerimą visuomenei keliančius klausimus. Šis tyrimas - pasitikėjimo teisėsauga testas ir iššūkis visai teisėsaugos sistemai.

Analizuodami klaidas, prokuratūros ir policijos vadovai, privalo atlikti nuodugnius vidinius tyrimus ir pateikti visuomenei aiškius atsakymus, kas ir kodėl trukdė profesionaliai (sėkmingai) organizuoti tyrimą. Teisėsaugos institucijų uždarumas, nesugebėjimas rasti teisinių būdų pateikti atsakymus į visuomenei rūpimus klausimus, kelia nereikalingą įtampą šalyje.

Tačiau reikalaudami teisingumo visi turime elgtis pagal įstatymus. Teisinėje valstybėje viskas turi būti sprendžiama teisinėmis priemonėmis.

- Jūs esate populiarumo viršūnėje, iki kurios nė vienas šalies politikas neįstengia net priartėti. Toks visuomenės reiškiamas pasitikėjimas neatsiejamas nuo vilties. Ko iš Jūsų tikisi žmonės? Ar jų lūkesčiai neprasilenkia su Prezidentės galiomis?

Šalies gyventojų pasitikėjimas - didelis įpareigojimas ir atsakomybė. Žmonės tikisi permainų visose šalies gyvenimo srityse. Todėl mano ir mano komandos pareiga padaryti viską, kiek leidžia mūsų jėgos, kad tos permainos pajudėtų. Jos juda, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Svarbiausia užtikrinti žmonėms galimybes patiems kurti savo valstybę. Taip kaip sugebame ir tokią, kokią norime - demokratišką, europietišką, teisinę, išsilavinusią, modernią ir saugią. Žmonės nori jaustis saugūs savo valstybėje. Ko reikia, visi žinom: vaikams reikia saugios vaikystės ir gero išsilavinimo, tėvams orų pragyvenimą užtikrinančio darbo, susirgus - normalios sveikatos priežiūros, pradedantiesiems verslą - palankaus kreditavimo ir mažiau biurokratijos, teisingumo ieškantiesiems - teisingo teismo, žemdirbiui - galimybių realizuoti savo produkciją. Galėtume vardyti toliau. Klausimas ne ko žmonėms reikia, o kaip tai užtikrinti?

Todėl kiekvieną dieną tenka ieškoti sprendimų ir prisiimti atsakomybę didesnę, nei numato Konstitucija, nes to laukia piliečiai. Tai darysiu ir ateityje. Tačiau žmonių lūkesčiai išsipildys tik tuomet, jeigu geresnę Lietuvą padės kurti ir patys žmonės. Tik dirbdami išvien galime pasiekti permainų.